facebook logo

Bernardinai 2Rūta Janonienė: Bernardinų bažnyčia tapo įprasta ir kartu labai traukiančia paslaptimi
Kviečiame susipažinti su Dalios Žemaitytės parengtu straipsniu Bernardinai.lt

Neretai užsukę į kokią bažnyčią, pasigrožime jos architektūros grožiu, įmantriais puošybos elementais ar originalia tapyba. Tačiau žinome apie ją nedaug - kiek spėjome paskaityti trumpą istorinį aprašymą prie įėjimo ar prieš tai pavartėme turistinį gidą. Ne kiekvienas išsamiau pasidomi ir savo parapijos bažnyčios istorija. Tuo tarpu kai kurie žmonės tam paskiria savo visą kūrybinę veiklą, skatindami bei suteikdami progą ir kitiems labiau prisiliesti prie istorijos.

 


Menotyrininkė Rūta Janonienė (nuotr.) studijų metais savo tyrimo objektu pasirinko religinį meną, nors sovietiniais metais tai nebuvo labai toleruojama. JanonieneJos ypatingą dėmesį patraukė Vilniaus Bernardinų bažnyčia - iš pradžių šios šventovės kaimynystė traukė savo paslaptingumu, vėliau tapo neatskiriama gyvenimo dalimi, profesinio tyrinėjimo objektu. Keliasdešimt metų jos vykdytas tyrimas apie tai, koks buvo Bernardinų vienuolijos vaidmuo LDK ir jos indėlis į bažnyčios kultūros istoriją, prieš keletą savaičių buvo apdovanotas Lietuvos mokslų premija Humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Apdovanojimas menotyrininkei skirtas už darbų ciklą „Lietuvos bernardinų meninis paveldas: Vilniaus konvento architektūros ir dailės tyrimai (1996-2010)“.

„Bernardinai.lt“ pakalbino Rūtą Janonienę apie tai, kaip ji ėmė domėtis Bernardinų bažnyčia, apie pranciškoniško meno tradicijas Lietuvoje ir Europoje bei paklausinėjo apie neseniai baigtą Bernardinų bažnyčios retsauravimo etapą.

Esate viena aistringiausių bernardiniško meno tyrinėtojų Lietuvoje. Kaip kilo šis susidomėjimas?

Susidomėjimas kilo gana paprastai: studijavau Vilniaus dailės akademijoje, kuri įsikūrusi patalpose, anksčiau priklausiusiose bernardinų vienuolynui, tad kasdien matydavau Bernardinų bažnyčią ir būdavau šalia; ta bažnyčios kaimynystė mane intrigavo ir domino. Prisidėjo ir studentiškas smalsumas. Tiesa, į bažnyčios vidų kaip studentai nelabai lengvai patekdavome.


Nuo pat pradžių norėjau tyrinėti religinį meną, nors sovietmečiu tai nebuvo labai toleruojama. Traukė ta Bernardinų bažnyčia, kurią kasdien matydavome, ir į kurią negalėdavome užeiti. Kiek vėliau, dar prieš grąžinant bažnyčią vienuolijai, joje buvo atrasta sienų tapyba, ir prasidėjus restauravimo darbams atsirado galimybė dažniau joje apsilankyti – eidavome apžiūrėti sienų tapybos. Taigi savaime tas objektas tapo įprasta ir kartu labai dominančia, per visą studijų laikotarpį traukiančia paslaptimi. Taip nuo Vilniaus Bernardinų bažnyčios viskas ir prasidėjo.

Paskui teko domėtis ir plačiau, kadangi negali nagrinėti vienos bažnyčios, priklausančios vienuolijai, be viso konteksto. Vėliau šį domėjimąsi dar labiau sustiprino kelionė į Italiją, nes suintrigavo ir sąsajos – kiek panašu, o kiek skiriasi Lietuvos pranciškoniško meno tradicijos nuo paplitusių Italijoje, iš kur kilo pranciškonizmo ištakos; ar yra bendra meninė programa, ar ne. Toks domėjimasis atsirado jau laikui bėgant.

Ar pranciškoniška tradicija Italijos ir Lietuvos mene, sakralinėje architektūroje turi daugiau bendrų bruožų, ar skirtingumų?

Iš principo ji skiriasi, bet yra ir bendrų bruožų. Ilgai galvojau, kaip būtų galima bendrumus apibrėžti, bet kol kas negaliu pateikti galutinio atsakymo, nes reikia platesnių tyrinėjimų visose Europos šalyse. Sakyčiau, tie bruožai labiau giluminiai ir esminiai nei formalūs.

Visų pirma reikia paminėti, kad, keičiantis epochoms, pačiam pranciškonizmui vystantis, meno istorijos eigoje pati samprata evoliucionavo ir kito, ir nebėra tokia, kokia buvo Pranciškaus laikais. Bet viena pagrindinių pranciškoniško meno charakteristikų, ypač kai jis pradėjo sklisti už Italijos ribų, yra ta, kad pranciškoniškos bažnyčios neturi išsiskirti iš aplinkos, disonuoti. Buvo bandoma prisitaikyti prie vietinių tradicijų kiekviename regione, kuriame pranciškonai kūrėsi. Taip kiekvienoje šalyje pranciškonų architektūra šiek tiek skiriasi, nes taikėsi prie vietinės architektūros ypatybių. Principas aklai neperkelti vieno, Italijoje suformuluoto modelio, į visas kitas šalis, o būtent bandyti integruoti vietinės architektūros elementus ir sudaro jos savitumą, ir iš karto suniveliuoja bendrus formaliuosius bruožus. Nors jų irgi yra, ypač senojoje architektūroje – gotikos laikotarpiu jų yra daugiau, o baroko architektūroje mažiau, nes šiuo laikotarpiu, ypač mūsų regione, pranciškonų sakraliniuose pastatuose buvo atsisakyta pirminio neturto priesako.


Pagal regulą pirmosios pranciškonų bažnyčios turėjo būti kuklios, labai paprastos, neturtingos; kurį laiką to buvo laikomasi. Pirmaisiais pranciškonų kūrimosi Lietuvoje šimtmečiais buvo reikalaujama statyti medines bažnyčias, nes tuo laikotarpiu, kai kūrėsi pranciškonai, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dauguma architektūros statinių buvo mediniai. XVI a. pradžioje ši nuostata ėmė keistis, nes pačios architektūros nuostata keitėsi: daugėjo mūrinės statybos, ypač miestuose, dar ir dėl kitos priežasties – dėl gaisrų pavojaus. Buvo pastebėta neigiama medinės architektūros savybė – medinės bažnyčios labai greitai sudega, ir bažnyčioms atstatyti reikia labai daug lėšų, tad neturtas šiuo atveju nelabai pasiteisina; taip pat ir dėl saugumo buvo pereita prie mūrinės statybos.

LDK kontekste buvo svarbūs dar ir kiti veiksniai: bernardinai čia kūrėsi, norėdami vykdyti misijas, ir nuostatos, galiojusios senosios krikščionybės šalyse ar pranciškonybės ištakų šaltinyje Italijoje, LDK ne visiškai galiojo. Taigi čia pranciškonams buvo suteiktos tam tikros išlygos dėl turto, pats bendruomenės veikimo modelis čia ir Italijoje gerokai skyrėsi. Neužteko fundacijų, tuo tarpu kitose šalyse jos buvo nemažos. Šalia to, reikia nepamiršti ir reprezentacinio architektūros aspekto – reikėjo patraukti žmones prie katalikų tikėjimo, taigi konkuruojant su stačiatikiais, o vėliau ir su protestantais, buvo svarbus ir vizualinis sakralinių pastatų aspektas. Vėliau buvo susikoncentruota į efektyvumą, vizualumą, bažnyčių puošybą, ir tie klausimai truputį kitaip pasisuko.

Kokios tos išlygos, kurios buvo suteiktos LDK veikusiems pranciškonams? Paminėkite keletą.

Pagal Pranciškaus koncepciją ir pirmųjų pranciškonizmo šimtmečių tradiciją, pranciškonų bažnyčios turėjo būti tik vienuolyno teisių, užsiimti misijomis, šalia vienuolyno įkurtų brolijų globa; viską turėjo gauti elgetaudami, prašydami išmaldos, per savanoriškas aukas. Pranciškonai negalėjo rūpintis parapijomis, nes turėjo vengti užtikrintų pajamų, o prižiūrėti parapinę bažnyčią, vadinasi gauti ir tam tikrų garantuotų įplaukų už santuokas, krikštus. Lietuvoje šis principas buvo pažeistas – kai kuriuose regionuose, pvz., Kretingoje, kur aplink nebuvo tankaus parapinių bažnyčių tinklo, pranciškonams iš karto buvo pavesta parapija, kuri suteikia šiek tiek kitokį gyvenimo būdą. Tada keičiasi ir bažnyčios architektūra – atsiranda krikštykla ir pan.

Vėliau, XVIII a., jau daugelis pranciškonų bažnyčių Lietuvoje buvo paverstos parapinėmis. Prasidėjus švietimo epochai, pranciškonai labai daug dėmesio ėmė skirti švietimui ir prie vienuolynų steigė mokyklas, kurios ilgainiui tapo parapinėmis mokyklomis. Jie labai atsiliepdavo į visuomenės poreikius, integruodavosi į bendruosius visuomeninius politinius procesus, istoriją. Iš dalies tai atsispindi ir architektūroje, ir pačiame jų gyvenimo būde.

Dar iš tokių išlygų, kurios buvo suteiktos pranciškonams LDK, galima paminėti tai, kad ilgainiui jiems buvo leista priimti iš fundatorių brangius liturginius reikmenis, liturginius drabužius, prabangiau puošti altorius, kas iš pradžių buvo griežtai draudžiama. Tai užfiksuota ir dokumentuose, kaip, pvz., liepta išnešti iš bažnyčios žvakidę, nors fundatorius ar donatorius ją dovanojo geriausių ketinimų vedamas, norėdamas papuošti Dievo namus – kas buvo įprasta to meto Lietuvoje, kai bažnyčios buvo labai puošnios ir dovanų brangumas žymėjo pamaldumo karštumą. Pranciškonai iš pradžių bandė to išvengti, paskui pamatė, kad nepriimdami dovanų tam tikra prasme įžeidžia neturtą: manyta, jog atstumti dovaną yra įžeidu, taigi buvo leista jas priimti, radus tam tikrą kompromisą, nutarus, kad dovaną gauna ne vienuolija, o Katalikų Bažnyčia, kadangi visas pranciškonų turtas priklauso ne vienuolijai, bet Šventajam Sostui.


Asyžius

Vienas iš regulos reikalavimų – kad bažnyčios nebūtų perdėm didelės. Kai kur ši nuostata buvo išlaikyta, o kai kur nugalėdavo reprezentaciniai ar kitokie aspektai. Čia vėlgi reikėtų žiūrėti kontekstą. Kai kurios bažnyčios dabar mums atrodo didelės, pvz., Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia šalia kitų bažnyčių atrodo nemaža, bet lyginant ją su Italijos pranciškonų bažnyčiomis tai ji mastelio prasme yra tikrai kukli.

Pati pranciškonizmo istorija yra labai banguojanti, tai atsispindi ir architektūroje. Kai jau pačioje bendruomenėje būdavo pastebima, kad dėl vienokių ar kitokių visuomeninių ar pasaulėžiūrinių pokyčių tarsi nutolstama nuo pagrindinių regulos reikalavimų – paprastumo, kuklumo, nebrangių medžiagų naudojimo, kildavo reformos banga. Tų bangų buvo tikrai ne viena. Po vienos didesnės bangos kilo observantų judėjimas, kuris Lietuvoje žinomas bernardinų vardu. Vėliau atsirado kapucinai, pranciškonai reformatai, kurie siekė grįžti prie tų pačių principų, tik esant kitokioms istorinėms aplinkybėms ir kitaip. Pranciškonų reformatų konventų palyginti nemažai buvo Lenkijoje, o ir visoje Europoje jie buvo populiarūs. LDK teritorijoje vienas vienuolynas buvo įsikūręs Palenkės teritorijoje, kuri tuomet formaliai priklausė Lietuvai, bet plačiau Lietuvoje nepaplito.

Kaip šios reformos bangos atsispindėjo pranciškonų mene?



Zenekos nuotrauka

Bernardinai labai greitai sureagavo į pranciškonų reformatų propaguojamą atsinaujinimo modelį tiek dvasiniame gyvenime, tiek formaliosiose išraiškos formose ir architektūros įrangos viduje, tad siekė reformuotis patys ir grįžti prie paprastumo. Vienas pavyzdžių būtų Vilniaus Bernardinų bažnyčios medinių altorių ansamblis, kurtas XVIII a. II pusėje, kuris buvo tam tikras atliepas į pranciškonų reformatų suformuluotas idėjas: vietoje mūrinių altorių statyti paprastesnius, pigesnius medinius; jų neauksuoti, atsisakyti brangių polichromijų, dažyti natūralaus medžio spalva. Tuo metu paplitusio puošnaus baroko kontekste tokie formalūs bruožai kaip medinis, medžio faktūrą demonstruojantis vienspalvis altorius buvo tam tikras iššūkis, neturto demonstravimas, nors mes dabar vėl kitaip matome estetikos bruožus, įžvelgiame tam tikrą prabangą – dabar natūralus medis brangus, o tais laikais atrodė paprastas. Tačiau šis pranciškonų reformatų inicijuotas judėjimas neturėjo laiko plačiau išsivystyti.

Prasidėjus valstybės žlugimui, padalijimams, labai suprastėjo vienuolynų finansinė padėtis bei nusilpo fundatorių finansinis pajėgumas, sumažėjo dvarų pajamos, ir pačios bažnyčios buvo labai suvaržytos. Tad ši XVIII a. antrosios pusės tendencija daugiausia pasireiškė bažnyčių vidaus įrangoje, nes naujų bažnyčių tuo metu jau buvo labai nedaug statoma, dažniau rekonstruojamos senosios.

Bernardinų veikla apskritai labai pasikeitė: nuo architektūros ir meno dalykų pasukta vėl kita linkme – dėmesį imta skirti visuomeniniam švietimui, politinei veiklai, vidiniam bernardinų gyvenimo stiprinimui – tuo laikmečiu reikėjo daugiau mobilizuoti dvasines pajėgas negu reprezentacines funkcijas. Kaip bernardinų bažnyčios buvo suformuotos, apstatytos iki XVIII a. II pusės vidurio, daugelis taip ir liko iki uždarymo XIX a., nes tam nebebuvo skiriama tiek lėšų ir dėmesio.

Kokia ikonografija buvo būdinga pranciškoniškų menui? Kokie šventieji ypatingai gerbiami, ikonografiniai siužetai mėgstami?

Tarsi nebūtų labai ypatingų bruožų, kurie skirtų pranciškonų bažnyčias nuo kitų katalikiškų bažnyčių, bet tam tikrus dalykus galima įžiūrėti.

Vienas iš svarbiausių dalykų pranciškonų bažnyčiose – tai altoriai, skirti Dievo Motinai. Jos kultas tarp pranciškonų paplito nuo paties Pranciškaus laikų, kadangi Porciunkulės bažnytėlė, dedikuota Angelų Marijai, buvo ir paties pranciškonų ordino gimimo vieta. Porciunkulei popiežius suteikė plačias privilegijas, tai persidavė ir kitoms pranciškonų bažnyčioms.
Bernardinai 4
Zenekos nuotrauka

Dievo Motinos garbei yra dedikuota labai nemažai pranciškoniškų bažnyčių, tada ir jos atvaizdas būtinai šventovėje atsirasdavo. Didysis altorius dažnai skirtas Nukryžiuotajam; net jei bažnyčia yra kito titulo, šiuo atveju didysis altorius gali būti dvigubas, dviaukštis. Gal toks klasikinis pavyzdys būtų Tytuvėnai ar Kretinga, kai ir Dievo Motinos atvaizdas, ir Nukryžiuotasis yra Didžiajame altoriuje.

Didelis dėmesys skirtas Nukryžiuotojo kultui, taip pat populiarūs siužetai, atspindintys su Kristaus kančia susijusius įvykius – Kristus, Nuplaktas prie stulpo ar Nuėmimas nuo kryžiaus, kurie išreiškė pranciškonų palinkimą į Kančios apmąstymus. Ypatingą pamaldumą Kristaus kančiai, kuris bendras visoms pranciškonų atšakoms ir pastebimas visais amžiais, atspindėjo ir Kryžiaus kelio ciklas, išskirtinai pranciškoniška maldingumo forma. Pranciškonai vieni pirmųjų pradėjo statyti kryžiaus kelius, jiems buvo pavesta tikrojo Kryžiaus kelio globa Jeruzalėje, vėliau šį pamaldumą jie išplatino ir po visą Europą.
Bernardinai 5
Zenekos nuotrauka

Kiti altoriai skiriami pranciškonų šventiesiems – Pranciškui, Antanui, kuris buvo vienas populiariausių šventųjų, Bonaventūrai, Liudvikui; bernardinų atšakoje gerbiamas Bernardinas. Pranciškonų šventųjų atvaizdai galėjo labai varijuoti, nes jie turi gausų būrį šventųjų ir palaimintųjų, kiekviena atšaka turėjo savus, kurie liudydavo vienokią ar kitokią pranciškonų dvasingumo pakraipą. Taigi skirtinguose regionuose buvo labiau gerbiami vietiniai pranciškonų šventieji.

Lietuvoje taip pat buvo labai populiarūs ispanų kilmės pranciškonų mistikai ir asketai, kaip kad šv. Petras iš Alkantaros, kuris žymėjo dar vieną bandymą grįžti prie pranciškonizmo ištakų derinant griežtą, asketišką, meditacinį gyvenimą su aktyvia pranciškonų misijų ir sielovados veikla. Šis bruožas apskritai gali būti laikomas vienu iš pranciškoniškojo gyvenimo ypatumų.

Labai dažnai altoriai buvo skirti šv. Onai, Barborai ir Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo slėpiniui; šiuos altorius prižiūrėdavo brolijos, kurias pranciškonai steigė prie kiekvieno konvento ir itin jas puoselėjo.

Pažvelkime į šių dienų pranciškonų meno aktualijas. Prieš Kalėdas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo baigtas dar vienas restauravimo etapas – atidengtos freskos, skliautų tapyba. Kaip sekėsi restauravimo darbai? Kokių dar lieka restauruotinų dalykų?

Išties gerokai pažengta sienų tapybos srityje, bet dar yra ištisų plotų, kur laukiama restauracijos – ir visa presbiterija, ir plotas virš vargonų. Tyrimai padaryti, bet ne viskas atidengta. Manau, kad restauruotino ploto dar užtektų vienam rimtam projektui.

Kitas dalykas – tai bažnyčios įrangos klausimas: verta ar neverta grąžinti vargonus į jų tikrąją vietą už didžiojo altoriaus? Į dabartinę vietą didžiajame balkone jie atkeliavo tik XIX a. viduryje, jau likvidavus vienuolyną, pertvarkant bažnyčią pagal tipinį parapinės bažnyčios modelį, kai vargonai statomi ten, kur gieda choras – tradiciškai, virš didžiųjų durų. Tačiau tai visiškai neatitinka pirminės Vilniaus Bernardinų bažnyčios sandaros: pagal pradinį suplanavimą jie buvo pastatyti ten, kur giedodavo bernardinų vienuoliai – vienuolių chore už altoriaus, o balkonas, kur jie dabar stovi, buvo skirtas bernardinėms vienuolėms iš Užupyje buvusio bernardinių (kolečių) vienuolyno.
Bernardinai 6
Zenekos nuotrauka

Žinoma, dabar nėra nei Užupio kolečių vienuolyno, nei tiek mažesniųjų brolių, kad jie sėdėtų stalėse ir giedotų. Bet architektūros prasme vargonai yra ne ten, kur jiems priklauso būti ir norint visiškai restauruoti bažnyčią, atskleisti pranciškonišką jos pobūdį, vargonus reikėtų restauruoti ir grąžinti į jų tikrąją vietą. Tada ir apšvietimas bažnyčioje pasikeistų – atsivertų didieji langai pagrindiniame fasade, atsiskleistų aplink juos esanti tapyba, kurios fragmentus dabar galima apžiūrėti tik užlindus už vargonų. Taigi nukenčia tam tikri dekoro elementai ir pati koncepcija – tai čia būtų vienas svarbesnių dalykų. Tačiau žinau, kad vargonų restauravimas ir perkėlimas yra labai brangus projektas, tad nežinia, kada būtų galima tikėtis tai padaryti.

Bažnyčia buvo ne kartą perstatyta, restauruota, jos meninė programa nevienalytė. Kokie sunkumai iškilo šį kartą ją restauruojant?

Neįmanoma atkurti visko, kaip buvo, visų pirma jau vien todėl, kad šimtmečių bėgyje atsirado keli tapybos sluoksniai ir negalima restauruoti vien tik gotikos, visiškai išmetant ar pradanginant vėlesnius sluoksnius. Bernardinų bažnyčioje šalia gotikinės tapybos atsidengia renesansinė, manieristinė tapyba.
Bernardinai 8

Tokiu atveju paprastai pasirenkamas tas sluoksnis, kuris yra geriau išlikęs. Pvz., jei atsidengia renesansinis ar manieristinis XVII a. sluoksnis, kuris yra labai gerai išlikęs, tai tikėtina, kad galbūt po apačia yra išlikęs ir gotikinis sluoksnis, bet tokiu atveju renesansinis nėra nuvalomas vien pasižiūrėti, ar gotikinis gerai išlikęs, ar ne. Jei renesansinis yra gerai išlikęs ir vertingas, jis paliekamas. Kartais pasitaiko atvejų, kai neblogai išsilaikęs XVII a. tapybos sluoksnis yra labai primityvus, o zondažas parodo, kad po juo yra labai vertinga, ikonografiškai ir meniškai brandi sudėtinga gotikinė tapyba. Tuomet išimtinais atvejais galima aukoti vėlesnį sluoksnį – ekspertams nustačius, jog tas vėlesnis sluoksnis yra gerokai mažiau vertingas už senesnį, – ir atidengti apatinį sluoksnį. Taip Bernardinų bažnyčioje yra nutikę su Nukryžiuotojo freska, esančia koridoriuje šalia zakristijos durų. Ant gotikinės freskos XVII a. buvo nutapyta kita Nukryžiuotojo kompozicija, meniniu požiūriu gerokai primityvesnė ir labai sunykusi. Buvo nutarta, kad nėra prasmės ją atkurti, nes pažeidimai buvo dideli, ir nuspręsta atidengti gerai išlikusią gotikinę tapybą, kurios buvo pakankamai daug – ištisa kompozicija – ir kuri yra unikalus paminklas.

Italijoje, kurioje naudojama tikrosios freskos technika, kai kuriais atvejais praktikuojamas restauravimo būdas, kai, esant dviem vienas ant kito nutapytiems sluoksniams, tinkas su vėlesniu sluoksniu nupjaunamas ir perkeliamas saugoti į kitą vietą, atidengiant apatinį sluoksnį. Tam būtinas storesnis tinko sluoksnis, tepamas tapant tikrąją freską, tada sluoksnius galima atskirti labai paprastai. O Lietuvoje paplitusi „alseko“ technologija, tapybos sluoksniai yra uždengti tiesiogiai vienas ant kito, tinko sluoksnis tarp jų labai mažas, tad neįmanoma išsaugoti abiejų sluoksnių, vieno kurio nepražudžius.
Bernardinai 9
Zenekos nuotrauka

Tokių probleminių vietų Bernardinų bažnyčioje yra ir daugiau, tad buvo pasirinktas kitas būdas – edukaciniais tikslais rodyti tapybos fragmentus, kai kur paliekant atidengtus ir ankstesnio sluoksnio gabaliukus. Taip parodoma ir bažnyčios, ir jos dekoravimo istorija, ir puošybos sudėtingumas. Žinoma, visos bažnyčios negalima palikti lopais, galima atskleisti tik tam tikrus elementus.

Kas naujo buvo atrasta paskutinio restauravimo metu? Kaip pavyko išlaikyti senąją spalvinę dermę, bendrą vizualinę programą?
Bernardinai 10
Zenekos nuotrauka


Bet kokio restauravimo metu, jei jis vyksta kvalifikuotai, atsiskleidžia daug dalykų, o šiuo atveju dirbo geriausi restauratoriai profesionalai. Bažnyčios skliaute atidengta vėlyvojo renesanso tapyba. Ji yra labai originali Lietuvoje, bent jau mes niekur iki tol rozetėmis tapyto skliauto neturėjome. Galbūt buvo, bet neišliko dėl bažnyčių perstatymų, gal dar nerestauruota. Taigi, bet koks vienokio ar kitokio senosios meninės kultūros sluoksnio atskleidimas jau yra vertybė.
Bernardinai 12
Zenekos nuotrauka

Bernardinų bažnyčia restauruota labai kokybiškai, kiek galima buvo padaryti toje sudėtingoje situacijoje, kai skliautų tapyba yra nevienalaikė ir kai šalia gotikos reikėjo parodyti ir vėlesnius sluoksnius. Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, galbūt į akis krenta tam tikras spalvų aštrumas, bet jis yra netgi per švelnus, palyginti su tuo, koks jis buvo originalus. Gotikoje naudotos labai ryškios, intensyvios spalvos, tik mes kažkodėl įsivaizduojame, kad viskas buvo labai subtilu ir švelnu, bet iš tiesų tuo laikotarpiu taip nebuvo. Tačiau dabar šios spalvos freskose yra prislopintos vien dėl to, kad restauratoriai daugiau fiksavo išlikusio spalvų kolorito būseną, tik tam tikrose dekoratyvinių elementų zonose paryškindami patį piešinį, tačiau nepaintensyvindami, o tik šiek tiek atstatydami.
Bernardinai 14
Zenekos nuotrauka

Yra išlikę labai maži ploteliai, kurių nuo žemės plika akimi nesimato, – jie pastebimi tik atliekant tyrimus ar restauruojant; tai nedideli autentiškos spalvos fragmentai, kurie yra gerokai intensyvesni. Tačiau bendrame kontekste spalva yra tiesiog prarasta, nes restauratoriai negali grąžinti kūrinio pirmykštės išvaizdos, bent jau sienų tapybos atveju, nes tada tektų užtapyti ant viršaus, o tai prieštarauja šiuolaikinio mokslinio restauravimo principams. Tenka užkonservuoti ir daugiausiai palikti jau tam tikra prasme pažeistą tapybos sluoksnį – nusitrynusį, pablukusį. Tad jei kažkas kritikuoja, jog yra per ryšku, tai reikėtų nepamiršti, kad iš tikrųjų turėtų būti dar ryškiau. Kita vertus, nėra lengva parinkti spalvos pigmentus, nes XVII a. buvo tapoma visai kitais dažais negu dabar.

Taigi restauravimas tampa gana dideliu galvosūkiu, gana didele problema. Tačiau Bernardinų bažnyčios atveju restauratoriams pavyko pasiekti gana neblogo rezultato, kuris džiugina.

Kalbino Dalia Žemaitytė, straipsnis parengtas ir atspausdintas Bernardinai.lt, 2012-02-24