facebook logo facebook logo

Parodos plakatasLapkričio 10 d. 12 val. Bernardinų bendruomenės centre atidaroma Liudos Liaudanskaitės akvarelės paroda SAMANINĖS ŠVIESOS RATE.


„Liudos konceptualumas glūdi ne atpažįstamame vaizde, bet to vaizdo sklaidoje, permąstyme, pritaikyme. Lyg čiuožtų paviršiumi, savimi nurinkdama samanų pūką ir jį išliedama balto lapo plote.


Kai tik atvyko į rezidenciją Brekkoje (Islandija), tenkinosi keliais nedideliais akvareliniais lapeliais, jaukinosi aplinką, visos gėlės jai buvo pažįstamos, tik smulkesnės nei Lietuvoje.

Bet greitai popieriaus lakštai pradėjo didėti, plyšti skersai, nes žvilgsnis fiksavo, kaip samanų ir akmenų paviršių perkerta kalnų upelių srovenimai, kaip ryškiai ir tvirtai dangus atskyla nuo žemės. Ir nebeužtenka tik nubrėžti liniją, reikia perplėšti ir atidalinti tai, kas jau seniai atskilę.“

Paroda veiks iki gruodžio 10 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.



Vienu metu esi ir tabula rasa, ir axis mundi.
Ir nieko apie esmes nenutuokianti žiopla avis ir kosminės išminties stulpas.

Šios dvi priešybės žmoguje ypač sužaižaruoja jam atsidūrus nepažįstamoje, keistoje, lig tol nebūtoje vietoje. Reikia susitapatinti, priglusti kaip kerpei prie gruoblėto akmens paviršiaus ir pailsėjus kilti stačiu šlaitu aukštyn kaip tai avei. Aukštyn šiaurės kryptimi.

Liudos akvarelėje svarbi riba, linija, kuri apgobia judančius, keliaujančius kūnus. Judėjimas egzistuoja dialogo su Kitu forma arba judėjimas aukštyn, kaip prigimtinės teisės idėja.

Liudos konceptualumas glūdi ne atpažįstamame vaizde, bet to vaizdo sklaidoje, permąstyme, pritaikyme. Lyg čiuožtų paviršiumi, savimi nurinkdama samanų pūką ir jį išliedama balto lapo plote.
Kai tik atvyko į rezidenciją Brekkoje (Islandija), tenkinosi keliais nedideliais akvareliniais lapeliais, jaukinosi aplinką, visos gėlės jai buvo pažįstamos, tik smulkesnės nei Lietuvoje.


Bet greitai popieriaus lakštai pradėjo didėti, plyšti skersai, nes žvilgsnis fiksavo, kaip samanų ir akmenų paviršių perkerta kalnų upelių srovenimai, kaip ryškiai ir tvirtai dangus atskyla nuo žemės. Ir nebeužtenka tik nubrėžti liniją, reikia perplėšti ir atidalinti tai, kas jau seniai atskilę.
O kai jau žvilgsnis užfiksavo atskirus tūrius, - tuomet nuglostyti akmenis, samanų galvutes, avies kailiuką, debesies medžiagą, rūko lašelius.
Pasigrožėti šviesa, kuri garuoja nuo landšafto, vandens, augalų, moliuskų, gyvūnų, vietinių žmonių ir daiktų. Ypač daug sugerti rytinės šviesos, ateinančios iš tų nugrimzdusių ankstyvų rytų, kai dar miega vaikai, o Liuda šokčioja teptuku ir siurbčioja arbatą bundančios dienos akivaizdoje.


O vienas darbas – žolynų laukas – iš pradžių suplazdėjo kaip labai lengvas ir efemeriškas, bet kuo artyn vakaro, tuo labiau sunko, kol tapo murzinu, sausu ir veik nepakeliamu. Lyg būtų sugėręs nelaimės žinią, atskriejusią į Liudos akvarelę iš Lietuvos – tą dieną žuvo kapitonas Romualdas Adomavičius, jos draugės dailininkės Audronės vyras.


Arklys vėjyje, akmenys, samanos, jūriniai paukščiai, vandens pėdsakai, dar Žodis ir ta avis, linksmai ir nerūpestingai pasimetusi samaninės šviesos rate, ta Liuda.


Sondra Simana

Cookies make it easier for us to provide you with our services. With the usage of our services you permit us to use cookies.