Gegužės mėnesį parapijiečių grupė, tarp jų neįgalieji, savanoriai ir visi, kas su džiaugsmu prisijungė, išvyko į piligriminę kelionę, kurią inicijavo ir kartu su piligrimais keliavo parapijos klebonas br. Evaldas Darulis. Savo liudijimais dalinasi keliautojai.

 

O kelionė buvo kažkokia kitokia...gerumu stulbino. Nuo pirmų gido žodžių (Raimondas vardu, taip normalūs gidai nekalba...viskas per Dievo prizmę). O ir darbai nuo žodžių nesiskyrė, kaip ir br. Evaldo, Birutės. Jau matai- už parankės į kalną veda, kam sunku, užkelia, nukelia, paremia. Pamatėm ir vietoves kitaip, ir išgirdom kitaip, aplankėm vietas, į kurias šiaip turistų neveža, neveda. O ir kelias nedulkėjo mūsų vairuotojų virtuozų dėka: saugiai ir sklandžiai visur (ir kalnais) pravažiavom. O ir autobuse susirinko (ar Dievulis ilgai rinko) kažkokie keisti žmonės, vieni kitais rūpinasi, šypsosi, dalijasi, dovaneles ant sėdynių sėja. Keisti. Pametei rūbą, tuoj būsi aprengtas, praradai pinigus, tuoj būsi pamaitintas, aprūpintas. Mums nematant pasisėjo širdyse mergelės Marijos Medžiugorjės kalne vaikams ištarti žodžiai: taika taika taika...mintyse, širdyje, šeimoje. Dėkui.
P.S. Augustave vienoj upės pusėj gyveno lietuviai, kitoj lenkai, o kapinės tik lietuvių pusėj. Tai kai lenkas iškeliaudavo pas Viešpatį, sakydavo: į Lietuvą iškeliavo. Ir dabar tebesako.
Jolita

---

Tai buvo pirma kelionė, į kurią važiavau viena ir artimai nepažinodama nė vieno autobuso keleivio. Buvo baisoka, nes savarankiškai tokiam ilgam laikui dar nesu palikusi namų. Parsivežiau daug įspūdžių, tačiau vienas dalykas palietė ypatingai. Kryžiaus kalnas. Abejojau, ar sugebėsiu užkopti, ar užteks jėgų grįžti, ypač prisimenant Rožinio kalną, kurį savarankiškai įveikti būtų užtrukę daug laiko ir pastangų (esu be galo dėkinga visiems kelionės draugams, kurie vedė ir laikė už parankių). Apsispręsti "už" užteko vienintelio įkvėpusio padrąsinimo. Kryžiaus kalnas pareikalavo daug ištvermės ir begalinio pasitikėjimo kitais. Netoli viršūnės buvau taip pavargusi, kad mane net panešė. Vėliau vėl ėjau. Maldos tapo giesmėmis ir kalbomis, kurios pripildė mane ypatingo vidinio džiaugsmo. Kaip paaiškino Gintarija, gavau Šventosios Dvasios dovaną. Tai buvo nepaprastas dalykas, kurį vainikavo šventos Mišios pievoje.
Lina

---

Kelionė į Medžiugorję man tapo kelione į save. Tai nebuvo "wow, jau nušvitau". Tai buvo tiesiog stipraus suvokimo atėjimas - ką dar galiu kasdieniuose darbuose padaryti kitaip, geriau, ir kas man atneša ramybę. Tai ypač svarbu šiuolaikiniame greitai besikeičiančiame pasaulyje, kuriame brukama laikinumo ir greito vartojimo kultūra.
Mūsų grupėje buvo apstu tylaus tarnavimo vienas kitam pavyzdžių. Mes visi tapome dar truputį geresniais, atidesniais, nuoširdesniais.
Jurgita