Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijiečių liudijimai.
Kai atėjau pas Viešpatį, atsiliepiau į kvietimą aukoti Šv. Mišių metu, tačiau mano auka būdavo sausa, labiau iš pagarbos liturgijai, nes visi tai darė, didelio supratimo neturėjau, kam to reikia. Aukojau kelis litus, po to eurus ir tiek. Taip pat paremdavau parapijos žmones ar veiklas pagal galimybes, kai būdavo kvietimas.
Apie dešimtinę pradėjau domėtis susipažinus su mesijaniniais žydais, matydama jų pastovumą šioje srityje ir girdėdama liudijimus Dievo darbų jų gyvenime per ištikimybę dešimtinei. Širdyje buvo paraginimas pasidomėti apie tai, ką Šv. Rašte rašo, kokie mokymai yra ta tema. Tačiau pradėjus atiduoti dešimtinę, mane imdavo skupumas, gobšumas ir verkšlenimas, kad dabar man pačiai trūksta finansų, duosiu tada, kai bus pinigų... Realiai, sunku buvo su finansais gyvenime susitvarkyti, jie nebuvo pastovūs dėl darbo pobūdžio. Tiesiog būdavo užkaišomos skylės, kai tik man ateidavo uždarbis. Taigi, man nepavykdavo daryti tai pastoviai ir nuosekliai... nutrūko fizinis veiksmas, nors širdyje vis išliko noras ir priminimas. Ilgainiui, suprasdama, kad kažkas negerai su šia sritimi, kad noriu teisingo santykio finansų srytyje ir palaiminimo, prašiau Viešpaties Jėzaus pagalbos, kad man padėtų. Kažkuriuo metu atėjo gilus supratimas, kad visi pinigai, kuriuos aš gaunu ir turiu yra iš Jo malonės ir realiai yra Jo. Kad ta dešimtoji dalis nuo mano uždarbio priklauso Viešpačiui, kuris manimi rūpinasi, ji yra teisiškai Jam priklausanti. Su kunigu pasitarus, išsiaiškinau, kad tą dešimtąją dalį geriausia atiduoti per Šv. Mišias kaip kvapnią auką toje parapijoje, kurioje "maitinuosi" dvasiškai, į kurią nuolat einu ir kurios bendruomenės dalimi save laikau, o visą kitą, ką aš galiu pridėti prie šios dalies jau kaip auką galiu aukoti prisidedant prie bendruomenės veiklų ir tarnysčių, paaukojant reikiamam žmogui. Taigi, nuo to laiko pradėjau su lengvumu ir dėkingumu atiduoti dešimtinę. Tai tapo pastoviu veiksmu. Manęs jau nebegraužia skūpumas ir nesupratimas ar kokios nors derybos su savimi, matau tame prasmę ir pasitikėjimą Viešpačiu. Kai įsitvirtinau atidavime, po metų pradėjau jau aukoti kitas aukas. Du metai taip darau, galiu pasakyti, kad per tą laiką manimi Viešpats rūpinasi, nebuvo meto, kada patirčiau nepriteklių arba išgyvenimą, kad esu nuskriausta, nes sunku susitvarkyti asmeninius finansinius reikalus. Atsiranda pinigų paremti kitus žmones, bendruomenės veiklas ar kitų tarnystes, tai dažnai būna spontaniškai su Šv. Dvasios paraginimu.. taip pat nemažai investuoju ir į savo tarnystę.
Ir vadovaujuosi br. Gedimino iš Pakūtos vieno pamokslo metu pasakytais žodžiais apie dešimtinę: "Viešpats sako, išbandyk mane, ar tau konors pritrūks, kai atiduosiu dešimtinę, tuomet tu gausi, kas skirtas tau. Tai Dievo provokacija, kad mes pažintume, kad Jis yra Viešpats. Atiduoti dešimtą dalį nuo to, kas ir taip Viešpačiui priklauso, yra kaip dėkingumo ženklas ir pasitikėjimas Viešpačiu, tikėjimo išpažinimas, o ne socialinė akcija."
Sonata
Kodėl aš aukoju?
2020 metų pradžioje draugė paklausė – ar aš aukoju dešimtinę bažnyčiai? Suklusau, atrodė ar aš galiu tiek skirti, nes būna situacijų, kai ir pačiai dar tenka iš kitų skolintis... Tada apsisprendžiau tiesiog dalintis, per daug praktiškai neskaičiuojant. Buvo sunku ir dabar vis dar yra sunku. Reikia su savimi susitarti ir vyksta derybos su savimi: protas nori saugumo, nori, kad pasiliktų dar nors šiek tiek santaupų, o širdis sako, juk tik dalinantis yra padauginama dar labiau.
Kartais pati sau pajuokauju, kad bažnyčioje gaunu labai daug paslaugų: išpažintis ir dvasiniai pokalbiai, pilnai atstoja psichologo konsultaciją, Šv. Mišios ir Komunijos priėmimas – pati geriausia džiaugsmo ir geros nuotaikos terapija, bendruomenė ir čia vykstantis bendravimas bei įvairūs kursai, rekolekcijos – kaip Stanfordo studijos: galimybė dalintis savo patirtimi, tikėjimo praktika ir taip augti drauge. Ar dar protui reikia argumentų kodėl aukoju bendruomenei? Pripažįstu, vis tik dar vyksta derybos dėl dešimtinės dalies. Tačiau ir „proto balsas“ ir „širdies“ yra vieningi – visada dalinsiuosi ir aukosiu.
Simona
Mano supratimu parapija turėtų būti tarsi šeima. Šeimoje natūralu dalintis viskuo, tiek rūpesčiais, tiek džiaugsmais, tiek gėrybėmis. Mūsų parapijoje vyksta daug gražių dalykų, daug tarnysčių, padedančių tiek buitinių tiek dvasinių sunkumų užkluptiems žmonėms, todėl didžiulis džiaugsmas nors maža dalele prisidėti prie prasmingų darbų.
Rasa
Mūsų šeimoje esame taip pasiskirstę pareigomis, kad už auką bažnyčiai atsakingas mano vyras. Jis visada su manim pasitaria, jei nusprendžia aukoti daugiau nei įprastai arba papildomai kokiam nors konkrečiam tikslui.
Prieš savaitę, važiuojant į Šv. Mišias vyras man pasakė, kad šį kartą žada paaukoti daugiau, nes bažnyčiai ir kunigams dabar sunkus metas, dėl karantino ateina mažiau tikinčiųjų, reiškia mažiau ir suaukoja. Viskas labai logiška ir suprantama. Jei ne vienas bet... Mūsų šeimos pajamos pastaruoju metu labai ryškiai sumažėjo, abu esame beveik bedarbiai. Todėl ši žinia man buvo netikėta ir net šokiruojanti. Bet tik kelias minutes. Mes abu kartu pajutome, kad suprasti stokojantį tapo lengviau, kai patys irgi turėjome apsiriboti.
Parapijietė Laima
Aukojame, nes gera dalintis. Smagu prisidėti ir padėti, kad pajapijiečiams, kurie mus maitina dvasiškai finansinių išteklių dėka netruktų visa ko fizinei būklei palaikyti.
Kai gali dalyvauti mišiose, prisidedi auka. O kai negali dalyvauti ir mišias stebi per socialinius tinklus, paaukoti gali pavedimu.
Tomas Martūnas
Kada žodis auka įgavo tą pilką spalvą? Nuo kada už jo slepiasi baimė? O gal čia tik mums taip, anais laikais užaugusiems, kai auka niekas nenorėjo būti? Kažin, ar mane tėvai būtų nuvedę į bažnyčią, jei ne močiutė. Rodos, šiandien matau, kaip bažnyčioje ji iš kišenės ištraukia mažą piniginę ir ieško ten rublio, kad galėtų įdėti į lėkštelę. Neseniai pagalvojau, kad nė nežinau, iš ko gyveno mano močiutė, juk po senelio mirties, niekada ir nedirbo. Kaip ji įsidėdavo tuos rublius į savo piniginę? Vaikui – nerūpėjo, tačiau jausmas, kad reikia dalintis – išliko, kaip neginčijama tiesa ir pareiga. Ir apie auką močiutė man nekalbėjo, labiau – apie dalijimąsi.
Šiandien man atrodo, kad auka yra gražiausia, ką gali atiduoti kitam. Žmonės stato savo bažnyčią. Mes, anuomet gyvenusieji, o ir tebegyvenantys Užupyje, matėme, kaip kūrėsi Bernardinai. Žinome, nuo ko jie prasidėjo ir kuo tapo, - namais daugeliui. O namus reikia puoselėti. Padėti jiems išgyventi sunkius laikus ir džiaugtis, kai juose vyksta šventės. Mišių auka sekmadieniais ir tie du nematomi procentai kasmet, yra mažiausia, ką galiu padaryti. Virtualiai aukoti dar lengviau: nustatai periodinį mokėjimą kas savaitę ir daryti nieko daugiau nereikia.
Su meile – Laisvė
Visų pirma todėl, kad bažnyčioje aš gavau nauja gyvenimą, naują pasaulio suvokimą, truputį atsivėrė pasaulio slėpiniai, kaip jis nuostabiai sukurtas ir, kad dalinimasis ir džiaugsmas duoti neatlygintinai, yra viena iš šio naujo pasaulio pamatinių vertybių.
Antra, tai, kad bažnyčia, savo esme, yra susirinkimas, į kurį susirenka lygūs ir vienas kitą gerbiantis ir bandantys mylėti broliai ir seserys, kurie vienas kitam yra skolingi tik meilę. Susirinkimas, kaip šventė, kaip puota, kaip dėkojimo veiksmas. Ir jeigu aš ateinu į puotą tuščiomis, tikėdamasis, kad kitas, kažkodėl turėtų pasirūpinti, kad puota įvyktų, tai aš dar nesuprantu, koks susirinkimas čia vyksta...
Trečia, aš suvokiu, kad mūsų dėkojimo puota vyksta ne plyname lauke ir kad bažnyčios rūmą reikia prižiūrėti ir puoselėti, kad švęsti būtų malonu. Ir tam irgi reikia lėšų.
Ketvirta, svarbiausia, suvokiu, kad Kristus atidavė savo brangiausia turtą - GYVYBĘ už mane, kad aš gyvenčiau. Ir kad aš esu amžinai jam skolingas už šią dovaną ir malonę ir kad mano paaukoti keli variokai yra tik juokas, lyginant su Viešpaties dovanota laisve ir gyvenimu. Kad, kaip sako apaštalas Paulius, aš esu skolingas Jam save...
Ir jeigu aš ateinu tuščiomis, tai aš arba kvailas arba chamas.
Dalius
O kaip gi kitaip? Man juk taip svarbu, kad ji gyvuotų. Juk bažnyčia – tai ne vien pastatas, ne vien sakramentai, o mes – žmonės.
Jeigu nebus mūsų, nebus ir jos. Todėl nuo kiekvieno mūsų ir priklauso ne tik, ar ji išliks, bet ir kokia ji bus. Dievui. Manau, svarbiausia, mūsų Meilės auka, bet tam, kad būtų, kur susirinkti, kur drauge aukoti šią auką, kur parodyti tą Meilę Jam, vienas kitam ir visiems jos ištroškusiems, privalome padėti išlikti mūsų nuostabiai bažnyčiai, broliams, bendruomenei. Iš pradžių Dievas per brolius pranciškonus subūrė mus, dabar labai svarbu padėti jiems ir mums gyvuoti. Tepadeda mums visiems Dievas...
Su meile
Danguolė Kačiušienė
Šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su mano širdimi, santykiu su kitais gyvenime sutiktais žmonėmis, kurie man tapo brangūs, artimi ir be jų mano net kasdieninis gyvenimas būtų žymiai skurdesnis nei prieš tai, kai jų nepažinau, o apie tai dabar labai gerai žinau. Nuo pat jaunų dienų ieškojau tokių santykių, kurie mano sieloje sietųsi su meile, kaip ją tuo metu supratau ir kurios ilgėjausi.
Šios sau tapačių žmonių paieškos bendrystei, kurioje taip neatsiejamai yra persipynusios ištikimybė, bičiulystė, artuma širdžių, kai net tyloje gali būti suprastas, priimtas ir žinoti, kad nesi vienas sau pasaulyje, o dalis kažkokios didelės ir be galo prasmingos jungties, kurią galime įvardinti žodžiu meilė, kai šioje jungtyje esantys žmonės nori ir gali dalinti save, atiduoti kitiems tai, ką turi savyje geriausio, vertingiausio, t.y., tuos talentus, kuriais yra apdovanoti. Ir visi – tokie skirtingi, nes unikalūs žmonės, sutikti mano gyvenime tapo mano didele „šeima“ ne pagal kraują, o pagal dvasią – ne jaunystėje, o vėliau, kai antraisiais šio šimtmečio metais nedrąsiai pravėriau Bernardinų parapijos bažnyčios duris vieną gražų adventinį vakarą ir supratau – čia ir dabar atvėriau duris į savo antruosius namus fizine prasme, o pirmuosius dvasine...
Galėčiau pradėti vardyti sutiktus Bernardinuose žmones vardais (jie „įsirašė“ širdin ir gyvenime neištrinamai), tapusiais man broliais/sesėmis Kristuje, su kuriais bendrauti pradėjome nežinodami, kas esame už Bernardinų parapijinės bažnyčios vartų, t.y. vienas kito socialinės padėties – jei norite, turtų, vardų, apdovanojimų, nuopelnų valstybei, tautai ir pasauliui – nes tai buvo ne svarbiausia, ir iš vis nesvarbu. Čia, Bernardinų parapijos bendruomenėje, išsipildė mano didžiausia jaunystės ir gyvenimo svajonė, nes dėl kitų žmonių širdžių, sutiktų Bernardinuose dėmesio vienų kitiems, tapau vienu turtingiausiu žmogumi pasaulyje – mano paties kūno ir kraujo šeima manyje „išsiplėtė“ iki 77-kart didesnės dvasinės šeimos, o tai yra Tai, ko labiausiai ilgėjausi jaunystėje – štai tokios būtent šeimos, kurioje kaip ir visose pasaulio šeimose, taip ir mūsų, žinia – „nėra namų be dūmų“, tačiau tai máno šeima, tai máno mažoji Tėvynė, tokia šeimų šeima, kurios nemylėdamas, neremdamas net tik moraliai, tačiau ir materialiai – o vadinasi, palikęs Bernardinų parapiją, mūsų bendruomenės namus (o bendruomenė, tai esame mes visi kartu – a persons) likimo, o iš tikrųjų niekieno valiai ypač sudėtingu bei nelengvu COVID-19 siautėjimo metu, kai esame suvaržyti betarpiškai bendrauti veidas į veidą, negalime kartu bendruomeniškai melstis, spausti susitikę vienas kitam rankas, apsikabinti, taip išreikšdami savo artumą, mūsų bendrą tapatumą (o, Dieve, kaip man to trūksta!) – likčiau tik žvangančiu variu ir skambančiais cimbolais…
Ir dar. Mūsų broliai pranciškonai OFM, sugrįžę į šią Dievo šventovę 1994-aisiais, o 2001-aisiais lapkričio 20 d. oficialiai atkūrę Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapiją, jie yra mūsų parapijos žmogiškasis kertinis akmuo, nepamirškime to. Jie iki šiol tebekviečia mus visus susirinkti aplink nuostabų altorių Avinėliui švęsti liturgiją, susiburti Eucharistijai – jie yra iš tiesų verti mūsų, parapijiečių meilės ir rūpesčio, nes jie taip pat yra iš kūno ir kraujo, jie ne angelai, žinia, jie taip pat klysta ir atgailauja, taip pat prisiminkime, kaip kartas nuo karto jie kukliai prašo mūsų maldos už juos, kad jų pašvęstasis gyvenimas dvasioje išliktų tvirtas tarnauti Dievui ir jo vaikams, vadinasi mums. Tai yra kasdienė kova, nes mes ir jie – esame viena šeima, vieno Tėvo vaikai, ir tai yra akivaizdu, nes žmogiška. Todėl kviečiu mus visus – remkime, aukokime kiekvienas mūsų Bernardinų parapiją kiek galime ir kaip galime įvairiais būdais. Bernardinų bažnyčia dienomis nėra užrakinta spynomis, grandinėmis apjuosta ar kuolais užramstyta, galima ateiti ir auką atnešti, įdėjus ją į aukų dėžutę ar palikti raštinėje (pats taip darau), galima ir neišėjus iš namų – nepatingėti suspausti klavišus savo kompiuteriuose, prisijungti prie elektroninės bankininkystės. Apie talentus, kuriuos šeimininkas paliko savo tarnams, kad juos jam sugrįžus, regėtų padaugintus, neminėsiu….
IN TE, DOMINE, SPERAVI.
Raimondas Černiauskas
Tenka gyventi įdomiu metu – įprasti dalykai jau įgauna kitą prasmę ir formą. Daugiau galvojame, kaip apsaugoti savo ir kitų sveikatą, ribojame bendravimo gyvai laiką. Saugant save ir kitus mišiose tenka dalyvauti nuotoliniu būdu. Ir už tai didelis ačiū visiems, kurie pasirūpina šia galimybe.
Man Bernardinų bendruomenė ir Bažnyčia yra kaip namai, savi žmonės, kurie padeda dvasiškai tobulėti ir stiprėti. Aš visą laiką jaučiau gražią pareigą prisidėti mišių auka, nes tai paprasčiausia, ką galiu padaryti, kad čia būtų šilta, išpuošta gėlėmis, švaru, muzikalu, gyvuotų visos veiklos ir grupelės. Todėl dabar džiaugiuosi galimybe tai atlikti nuotoliniu būdu ir palaikyti brolius pranciškonus ir Bernardinų bendruomenę .
Sveikatos ir palaimos mums visiems!
Ramunė
Kartą rekolekcijose kunigas pasakė tokį juoką – kad bažnyčios finansai – tai antroji paslaptis po Tikėjimo. Kaip ir kiekviename juoke, šiame irgi yra dalis tiesos. Bažnyčios finansai apaugę mitais. Vieni galvoja, kad Bažnyčią išlaiko Vatikanas. Kiti - kad Bažnyčia gauna labai daug pajamų iš turto nuomos. Koks paviršutiniškas straipsnelis irgi gali sudaryti įspūdį, kad kunigai – turtingiausi Lietuvos žmonės. Kiti galvoja, kad Bažnyčią išlaiko mecenatai. O tada parapijiečiams nebelieka jokio reikalo aukoti, dalintis, išlaikyti savo bendruomenę.
Prisipažinsiu, tais laikais, kai į Bažnyčia ateidavau tik „reikalui prispyrus“, yra buvę, kad neatsinešdavau nei pinginės, nei – tada dar – lito kišenėje. Aukai skirti litą ar du – irgi atrodė visiškai normalu. O galvoti apie pinigus Bažnyčioje atrodė blogo tono ženklas.
Išsamiau apie bažnyčios finansus pirmą kartą, sužinojau iš laikraštuke skelbiamos informacijos. Iki tol sunku buvo įvertinti, kokios parapijos pajamos ir kokios - išlaidos. Atrodė, kad tai – nelabai mano reikalas. Pamačius skaičius, pirma mintis buvo, kaip su tokiu itin kukliu biudžetu apskritai galima verstis. Išlaidos šildymui, elektrai – mes žinome, ką tai reiškia mūsų namuose, o čia – tokio dydžio erdvės. Gausi bendruomenės veikla turi būti organizuojama, ir visa tai irgi remiasi į finansus.
Šiandien suprantu du dalykus. Pirma, kad parapijos išlaikymas tikrai yra ir mano reikalas, kad mano auka neturi būti tai, kas liko patenkinus kitus poreikius. Ir, antra, kad turiu dar kažkaip kitaip ir labiau prisidėti prie tos – kaip kunigas juokavo - antrosios bažnyčios paslapties praskleidimo. Šis man liudijimas ir yra tas „kažkas kitaip“, kurį pavyko sugalvoti. Nebijokime aptarti ir finansus, kurie leidžia mūsų parapijai veikti.
Rūta Vainienė
Dievas savo darbą mūsų šeimoje pradėjo pačiu mums sunkiausiu metu. Jis gyveno mūsų širdyse, tačiau ne nuolat. Su broliais vyras bendravo jau seniai, buvome vieni iš pirmųjų rėmėjų atstatant vienuolyną. Pačiu sunkiausiu metu Dalius J. pakvietė vyrą ateiti į Šv. Mišias... Dalyvaudami jose pajutome lengvumą, bendruomenė mus priėmė tarsi „sugrįžusius“...
Prieš gerą dešimtmetį mūsų šeima tapo Dievo namų globėja, nes tada aiškiai suvokėme, kad patys turime duoti, kad gautume... Mums citata „Geriausia daugyba yra dalyba“ tapo pareiga.
Globojame ir remiame mūsų parapiją ir vienuolyną jau dešimtmetį ir saujomis gauname šviesos, meilės, pasitikėjimo, apsaugos bei Dievo Palaimos...
Vaidilutė ir Valdemaras.
Labai sunku parašyti, kodėl remiu savo parapiją. Parašiau, po to ištryniau, ir taip kelis kartus. Vienas rašinys pasirodė banalus, nes parašiau, kad jei žmonės nesidalintų, šiandien mūsų bažnyčioje nebūtų tokio šlovinimo, nes nebūtų naujos garso įrangos, jei žmonės nesidalintų, nebūtų parodų, naujos raštinės, klebono kabineto, bibliotekos, bendruomenės patalpų, galiausiai nebūtų tokios šventovės, kokią turime dabar. Dar buvau parašius, kad bažnyčia mūsų namai, o aš noriu, kad mano namai švytėtų, kad juose visada būtų šilta, jauku ir gera, kad mano šeimos nariams nieko netrūktų, o mūsų broliai yra mano šeima. Bet ir šitą ištryniau. Tada parašiau, kad turiu krikšto dukrytę, ir kaskart, kai dovanoju jai šokoladą, ji pirmiausia jo duoda trims broliams, mamai, tėčiui, visiems aplink, ir tik po to valgo pati. Dieve, kaskart galvoju, kokia ji turtinga. JI moko mane dalintis. Kai tai darau, jaučiuosi turtinga. Labai.
Roma