Kas yra Alfa kursas?
Tai evangelizacinis kursas, kurio metu susipažįstama su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ir kviečiama asmeniškai išgyventi Švenčiausios Trejybės slėpinį bei rasti vis artimesnį santykį su Jėzumi. Čia yra galimybe pasidalinti savo mintimis, ieškoti atsakymų į esminius gyvenimo klausimus bei rasti bendraminčių. Jis skirtas ir netikintiems, ir tikintiems, kurie nori geriau pažinti krikščionybę bei gilintis į jos tiesas.
Dėl savo paprastumo ir metodinės medžiagos aiškumo, jie gali buti toliau vedami kurso dalyvių savo aplinkoje: parapijoje, maldos grupėje, bendruomenėje arba tiesiog savo pažįstamų rate.
Alfa kursas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, centriniame Londono rajone, Bromptone, Šventosios Trejybės anglikonų bažnyčioje XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje. Pirminis kurso tikslas buvo neformalioje aplinkoje naujiesiems krikščionims pateikti pagrindinius krikščionybės principus. 1990 m. buvęs teisininkas Nicky Gumbel perėmė kurso vedimą. Jis pastebėjo, kad toks kursas galėtų buti naudingas nelankantiems bažnyčios žmonėms, ir adaptavo medžiagą šiai klausytoju grupei.
Po 1990 m. Alfa kursas ėmė sparčiai plisti Didžiojoje Britanijoje ir už jos ribų. Vis daugiau bažnyčių ir bendruomenių atrado šio kurso vertę perteikiant esmines krikščionybės tiesas neformalioje aplinkoje. Šiuo metu 166 šalyse kasmet vyksta daugiau nei 55 500 Alfa kursų.
Alfa kursas skirtas VISIEMS, kurie nori geriau pažinti krikščionybę: netikintiems, abejojantiems krikščionybės tiesomis, tiek tiems, kurie praktikuoja krikščioniškąjį tikėjimą.
Lietuvoje sėkmingai vyksta Alfa kursas, skirtas:
- jaunimui (nuo 14 m.)
- studentams (nuo 18 - 35 m.)
- suaugusiems
- tėvams, kuriu vaikai ruošiasi Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo Sakramentui
- kaliniams
- tarnaujantiems karinese pajėgose
Bernardinų parapijoje vykusio ALFA kurso dalyvių liudijimai
Kai sūnui buvo 3–4 metai, kartą mylavau ir kalbėjau, kaip jį myliu. O jis ir klausia: „Ar ir neklaužaduką myli?“ „Žinoma, kad myliu“, – atsakiau. Argi gali būti kitaip? Negi jis abejoja? Juk myliu jį be galo be krašto vien už tai, kad jis yra.
Jau po rekolekcijų netikėtai patekau į susitikimą su seserimi Benedikta – vienuole, nuo kurios sklido neįtikėtinai daug šilumos, šviesos, džiaugsmo ir meiles. Ji pasakojo, kad jai teko malonė pajusti Dievo meilę labai anksti, dar vaikystėje.
Man toks suvokimas atėjo tik nugyvenus pusę gyvenimo – būtent per Alfa kurso rekolekcijas. Dievo buvimu ir jo meile apskritai niekada neabejojau. Tačiau iki tol, tarsi tas nepasitikintis vaikas, neturėjau tikėjimo, kad toji meilė gali būti skirta ir man. Kad esu jos verta. Kad jos nereikia užsitarnauti sunkiu triūsu. Kad esu Dievo vaikas – toks pats, kaip ir visi kiti žmonės. Kaip sakė per rekolekcijas, Kristus išlaisvina. Būtent taip ir jaučiausi – išlaisvinta nuo abejonių, vidinių demonų, sielos skurdo ir sausros, atgavusi pati save kaip Dievo kūrinį. Naujasis suvokimas persmelkė ir sušildė, pratirpdė ledus, atnešė pavasarį. Dabar tik prašau Dievo suteikti jėgų, išminties ir palaimos, kad šioje naujoje žemėje pavyktų užauginti sodą ir išsaugoti jį nuo viso pikto iki paskutinės dienos.
Esu kupina dėkingumo Dievui už žemiškąjį Mokytoją brolį Gediminą, per kurį Jis skleidė savo šviesą, meilę ir išmintį, už rekolekcijas globojusį brolį Algį, už mus visus taip šiltai rikiavusią seserį Onutę, už angelišką muziką ir visų per šį kursą sutiktų seserų ir brolių maldas ir šilumą. Tai didžiulė Dievo dovana, kurią visuomet nešiosiu savo širdyje.“
Ingrida
Patyriau...
Į „Alfa“ kursą atėjau turėdama nemažai skepsio ir niekada netikėjusi tokiom atsivertimo istorijom, kaip „perskaičiau ir įtikėjau“, „paklausiau ir atsiverčiau“, „pradėjau lankytis bažnyčioje ir iš esmės pakeičiau gyvenimą“, bet... Jau po pirmųjų savo gyvenimo rekolekcijų (beje, dar vis bijodama kalbėti man neįprastomis teologinėmis sąvokomis) ir stebindama net pati save nuoširdžiai galiu pri(si)pažinti „Patyriau...“.
Patyriau, brolio Gedimino žodžiais tariant, „Šventosios Dvasios liudijimą, koks Dievas yra man“. Nebandysiu to nusakyti žodžiais, bijau subanalinti ir suprastinti, nes nėra baisesnių dalykų, kaip grafomaniškas kalbėjimas apie meilę.
Reikia turėti Dievo dovaną, kad paveikiai ją apvilktum kasdienio žodžio drabužiu, tačiau galiu, vėlgi pasiremdama broliu Gediminu, paraginti kitus melstis ir klausytis, žadinti savo alkį, išpažinti savo ribotumą, atsiverti nusimetus susireikšminimą ir apnuoginus dvasią (beje, ne tik apie dvasios, bet ir apie nuogo kūno teologiją rekolekcijose buvo drąsiai ir įdomiai kalbėta) stoti beribės ir žmogui nesuvokiamos galios akivaizdoje. Tada ateina apsivalymo ašaros, kitaip suskamba paklydėlio sūnaus istorija, kitaip akiplotyje veriasi Jėzaus bei samarietės scena prie šulinio (rekolekcijų šeštadienio ir sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai), gniaužia gerklę (visai kaip pirmą kartą įsimylėjus) ir mažiau baugina malonės šulinio gelmė.
Patyriau... Ir šio žodžio užtenka, nes žinau, kaip neįtikinamai ir gal net kvailai atrodo bandymas paaiškinti, kas tai yra, niekad net mažo tavo potyrių šuoro nepatyrusiam žmogui (ar bandėte apibūdinti sūrumą neturinčiajam skonio receptorių?).
Patyriau... Šiandien dar vis jaučiu ir nebijau garsiai pasakyti.
Daiva
ALFA kurso, vykusio Beranardinų parapijoje, paskaitų garso įrašus galite atsisiųsti čia |
BERNARDINAI.TV apie Bernardinų parapijoje vykusį ALFA kursą. Dalyvių liudijimai.